Žemaičių vyskupystės istorija

Lietuva, tapusi krikščioniška 1387 metais, daugiau nei prieš 600 metų patyrė krikščioniškos Europos įtaką, vadovaujant Katalikų Bažnyčios popiežiams. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne visa Lietuva buvo pakrikštyta - didelė besiformuojanti lietuvių tautos dalis – Žemaitija – tik po beveik 30 metų patyrė Evangelijos šviesą. Žemaičiai ilgai nepasidavė evangelinei tiesai, nes jos nešėjas – Kryžiuočių, o vėliau ir Kalavijuočių ordinas – tai padaryti siekė jėga ir prievarta. Žemaičiai buvo paskutiniai Europos pagonys, jie unikalūs tuo, kad krikštijosi tikrai laisva valia ir patys pasirinko savo valdovus. Žemaičių vyskupystė Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o visuotinio Bažnyčios susirinkimo. Žemaičių krikštas svarbus visuomeniniu, socialiniu lygmeniu. Juk kai garsusis žemaičių skundas atsidūrė Konstanco susirinkimo programoje ir dėl jo diskutuota, pirmą kartą buvo iškeltas ne tik pavienių žmonių, socialinių grupių teisių, bet ir atskirų tautų teisių klausimas. Kad tautos turi teisę egzistuoti ir spręsti, su kuo jungtis ir su kuo nesijungti.

Po Žalgirio mūšio žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 metais Vytautas ir Jogaila plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ir Šatrijos kalno. Įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Krikštyti buvo pradėta 1413 m., baigta 1417 m., įsteigta Žemaičių vyskupystė.

Valdovų paakinta 60 žemaičių didikų delegacija nukeliavo į Konstancą. Ten vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Jie perskaitė žymųjį žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė įkurti atskirą vyskupystę. Paskui buvo surengtos diskusijos, kuriose pirmą kartą iškeltos tautų ir žmogaus teisių idėjos, tapusios moderniųjų laikų tautų ir žmogaus teisių deklaracijų pagrindu. Tai buvo pirmasis kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos dalyvavo tokiame tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios vadovų ir valstybių valdovų forume.

1417 m. Konstancos Visuotinio Bažnyčios susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas ir Lvovo arkivyskupas atvyko į Žemaitiją, įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar – Varniai) ir konsekravo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia, įkurtas Žemaičių vyskupystės centras, pamažu plėtėsi parapijų tinklas. Dėl reformacijos įtakos daugelis turtingų didikų remiamų parapijų atiteko protestantams, tačiau skaitant Ragainės klebono Martyno Mažvydo laišką, rašytą XVI a. I p., aiškėja, jog per pusantro šimto katalikybės gyvavimo metų paprasti žmonės Žemaičių vyskupystėje jau buvo sąmoningai perėję prie katalikiškų tradicijų ir apeigų. Martynas Mažvydas liudija, kad jo parapijiečiai, formaliai būdami protestantai, vyksta iš Mažosios Lietuvos į kitą Nemuno pusę – Didžiąją Lietuvą – ir katalikiškose parapijose švenčia popiežiaus įvestus atlaidus.

Skleidžiant krikščioniškąjį tikėjimą, XVI a. II p. ypač daug nuveikė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas, siekęs Bažnyčią priartinti prie lietuviškos kultūros, rūpinęsis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose. Jo paskatintas ir remiamas kanauninkas Mikalojus Daukša išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Jokūbo Ledesmos „Katekizmą“ (1595) ir Jokūbo Vujeko „Postilę“ (1599). Vyskupas M. Giedraitis globojo ir rėmė Lietuvos istoriją rašiusį Motiejų Strijkovskį, paskyrė jį Žemaičių vyskupystės kapitulos kanauninku, sudarė palankias sąlygas baigti ir išleisti pirmąją spausdintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją (1582).

Nuo pat katalikiškosios reformos laikų Žemaičių vyskupystė pasižymėjo medinių bažnyčių, koplyčių, kryžių ir koplytstulpių gausa. Baroko stiliaus veikiami meistrai kūrė šiuos sakralinės paskirties objektus, kurie dabar saugomi kaip nuostabūs liaudies meno kūriniai. Vyskupo Merkelio Giedraičio ir Daukšos programą pratęsė žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

XIX a. pabaigoje žemaičiai jau mūru stojo už savo tikėjimą. Po 1863 metų sukilimo buvo priimtas caro nutarimas Tytuvėnų bažnyčią paversti stačiatikių bažnyčia. Prisiminę M. Valančius knygelėse aprašytą pavyzdį, kaip reikėtų tokiais atvejais elgtis, žemaičiai daugiau kaip du mėnesius bažnyčioje budėjo, giedojo. Taip Tytuvėnų bažnyčia ir išliko. Caras leido ją palikti katalikams, o šalia pastatė cerkvę. 1886 m. Kęstaičiuose, kur vienuoliai rokitai globojo kunigų invalidų namus, caro valdžia vienuolyną uždarė ir nutarė bažnyčią nugriauti. Žemaičiai priešinosi, jų kraujas liejosi. Žmonės dieną naktį bažnyčioje budėjo nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio pabaigos. Atjoję kazokai po vieną ištampė, nuplakė ir bažnyčią nugriovė. Dabar toje vietoje išaugęs kryžių miškelis. Kražių skerdynės įvyko 1893 metais, gindami savo bažnyčią nuo kazokų smurto žuvo 9 žmonės, apie 50 sužeista. Įdomu, kad Kražių bažnyčią kartu su liaudimi gynė žemaičių bajorai.

XIX a., carinės okupacijos metais, žemaičių vyskupai buvo tikri lietuviškos savimonės ir kultūros ugdytojai. Katalikiškumu, lietuvybės ir tautinio sąmoningumo ugdymu ypač rūpinosi Žemaičių vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Motiejus Valančius, kuris 1858 metais pradėjo blaivybės akciją, kurios veikla buvo sėkminga visoje Žemaičių vyskupystėje ir už jos ribų. Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, iš Varnių, o vėliau – iš Kauno, vyskupas Motiejus Valančius organizavo lietuviškų leidinių spausdinimą Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimą. Knygnešių atneštas lietuviškas žodis su vyskupo Motiejaus Valančiaus žinia ir palaiminimu pasiekdavo paprastus žmones. Vyskupas steigė parapines mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai. Minėtoji jo veikla padėjo išsaugoti katalikiškąjį tikėjimą, lietuvybę ir tautinį sąmoningumą, sudarė sąlygas 1918 m. vasario 16 d. atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, daug pasidarbavo žymus to meto dvasininkas, paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Jis lankė formuojamus Lietuvos savanorių dalinius, rūpinosi Lietuvos valstybės kūrimu, su diplomatine misija buvo nuvykęs į Vokietiją, kad pripažintų Lietuvą, kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę. P. Karevičiaus vyskupavimo metais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje galutinai tapo lietuviškai kalbančia Bažnyčia.

Įkuriant 1926 metais Lietuvos Bažnytinę Provinciją, Žemaičių vyskupystė buvo padalyta į Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas.

"Žemaitija turėtų didžiuotis, kad jau 600 metų yra krikščioniška, žmonės iš kartos į kartą krikščionišką tikėjimą išsaugojo ir tradicijos gyvos. Vien tradicijų neužtenka, reikia tradicijas puoselėti naujų laikų šviesoje. Negalima tikėtis, kad pasaulis ateityje liks visai be religijos. Jeigu atsisakysime krikščionybės Europoje, labai greitai čia bus musulmoniškos šalys. Turėtume stengtis išlaikyti krikščioniškas tradicijas ir su islamu vesti tarpreliginį dialogą."(vysk. J. Boruta SJ)