Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena

Vasario 16 d. - dviguba šventė: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Lietuvių tautos kelias į valstybingumą buvo vingiuotas ir duobėtas. XIX a. viduryje, ryžtingai ir supratingai valdydamas vyskupiją vysk. Motiejus Lietuvą paruošė laisvei. „Aušra“ ir „Varpas“ tik pagilino jo idėjas. Pažangi Vyskupo ir kitų dvasininkų veikla buvo viena iš kertinių valstybingumo atkūrimo priežasčių, dvasininkai buvo tarsi šviesuliai, žadinantys tautą, palaikantys jos dvasią. Kad šiandien turime galimybę giedoti Tautišką giesmę ir kalbėti apie Lietuvos valstybę, yra sudėtingų procesų, didžių žmonių - tokių kaip vysk. M. Valančius – ryžto ir tautos valios rezultatas.

Motiejus Valančius – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, politikas, istorikas, rašytojas. Laikomas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui. Mons. Petras Puzaras rašė: "... apie vysk. M. Valančių galima atskirai kalbėti ir kaip apie rašytoją, ir kaip apie istoriką, ir kaip apie administratorių, ir kaip apie diplomatą. Tačiau, pažvelgę į jo asmenybę ir į darbus, drąsiai galime sakyti, kad jis visų pirma buvo vyskupas, visus gabumus ir jėgas skyręs vien savo pašaukimui, savo pareigoms".

Valančiaus biografija ganėtinai ištyrinėta, svariai dokumentuota. Tarp jo gyvenimo tyrinėtojų tokios iškilios asmenybės kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Alekna, Vaclovas Biržiška, Vytautas Merkys, esmingai papildęs ir patikslinęs Valančiaus gyvenimo vaizdą. Jo monografija išleista „Minties“ leidykloje 1999 m. paremta nuodugniomis archyvinių ir kitokių šaltinių studijomis.

Būsimasis vyskupas gimė valstiečių šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi – 16 d.) Nasrėnų kaime Salantų parapijoje. Trečias vaikas šeimoje, tad vargu ar kas iš namiškių galvojo, kokį kelią ateityje teks jam išeiti. 1817 - 1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų gimnazijoje, 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų už gerą mokymąsi buvo išsiųstas į Vilniaus vyriausiąją seminariją, o 1828 m. įšventintas į kunigus. Stojant į Vyriausiąją Vilniaus seminariją arba ją baigiant Valančiui teko pasirūpinti ištaisytą metriką (tyrinėtojai nurodo skirtingas priežastis ir datas), kur Valančiaus tėvai virto bajorais Volončevskiais, nes ši aukštoji mokykla, taip kaip ir Vilniaus Universitetas, neturėjo teisės išduoti baigimo diplomo nebajorui.

Baigęs mokslus Valančius dirbo tikybos mokytoju Mozyriuje (Vilniaus apskr.), vėliau – Kražiuose. 1845 m. paskiriamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1849 m. tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu ir visą vyskupijos sielovadą energingai pasuko į "mažuosius brolius". Atėjęs vadovauti vyskupijai, ėmėsi priemonių, kad būtų sustiprintas ganytojiškasis darbas bei padidintas jo veiksmingumas. Rūpindamasis katalikų švietimu bei jų moraliniu ugdymu, 1850 m. gruodžio 29 d. aplinkraščiu iš kunigų reikalavo išnaikinti blogus parapijiečių papročius, kaip girtavimą per laidotuves, krikštynas, vaišinimąsi karčemose ir t. t. Gyvenimo Varniuose laikotarpiu dėl Valančiaus švietėjiškos veiklos, rūpesčio kultūra ir dvasiniais reikalais miestas buvo tapęs ne tik religiniu, bet ir kultūriniu centru.

Pagrindinis vyskupo rūpestis buvo raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas. Kazys Binkis teigė: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“ Valančius rūpinosi ne tik jaunosios kartos, bet ir suaugusiųjų švietimu, ragino mokytis ir steigti parapines mokyklas, skatino mokymąsi lietuvių kalba, pats rašė pažintines, istorines, religines knygas. Vyskupas rėmė ir inicijavo naujų bažnyčių statybą, remonto ir kitus darbus. M. Valančiaus rūpesčiu Varniuose įsteigiama pašto stotis, pradėtos tvarkyti miestelio gatvės, pasirūpinama atidaryti vaistinę. Duris atveria A. Zavadskio knygynas. Per visą gyvenimą rodė gailestingumą: alkanus penėjo, trokštančius girdė, nuogus apvilko. Labai mylėjo paprastą, turtingųjų engiamą liaudį, be to buvo nuostabus vaikų meilės apaštalas.

Vyskupas Valančius daug prisidėjo prie jaunų dvasininkų, klierikų lietuvinimo. Pats laikė bažnyčią esmine religinio švietimo vieta, todėl ėmėsi rašyti religinius veikalus, t.p. rūpinosi ir kitų autorių šviečiamųjų bei religinių knygų leidimu, skatino jų rašymą. Didžioji raštų dalis skirta ugdyti tautiškumą, moralę, laikytis krikščioniškų nuostatų, bet sykiu nepasiduoti valdžios grobuoniškumui ir stengtis išlaikyti savąją kalbą, kultūrą. Vyskupas M. Valančius padarė didelę įtaką daugeliui lietuvių šviesuolių. Jaunesnei šviesuolių kartai Jis buvo išsivadavimo, tautos švietimo, kultūros simbolis. A. Baranausko tekstai apie blaivybę („Dievo rykštė ir malonė“), priešinimąsi caro valdžiai („Kelionė Petaburkan“) akivaizdžiai paveikti Valančiaus sąjūdinių nuostatų. J. Tumas-Vaižgantas Valančių visuomet laikė autoritetu, sektinu pavyzdžiu, todėl dažnai minėjo publicistiniuose ir grožiniuose tekstuose.

1858 m. Valančiaus paskelbtas blaivybės sąjūdis truko šešerius metus, iki jį uždraudė caro valdžia. Tais pat metais išleista vyskupo brošiūra Apie brostvą blaivystės arba nusituriejimą, kuria įtvirtinamas blaivybės draugijų steigimas. Blaivybės sąjūdžiui skleisti vyskupas parašė net 19 ganytokiškų laiškų. Didžioji dalis šitų laiškų pirmąkart Lietuvos Bažnyčios istorijoje buvo parašyti lietuvių kalba. Kaip vyskupo laiškai pasiekdavo ganomų avelių ausis? Laiško gale visada būdavo vyskupo prisakymas: „Szita mana grometą parskajtis kunigaj zmonims isz ambones bažniczioj par dwi pagreczes szwentes“. Kai kur dar pridurdavo „...su pamokslais prigulinčiais.“ Kad rečiau į bažnyčią einantys išgirstų vyskupo žinią klebonai privalėjo iš sakyklos per dvi-tris iš eilės šventes perskaityti vyskupo laišką bei pasakyti atitinkamą pamokslą. Į blaivystės sąjūdį įsitraukė didžioji dalis Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų. Vyskupas sutelkė žmones tolesnei bendrai visuomeninei veiklai, o sąjūdžiui plėtotis padėjo ir kiti kunigai, taip pat ragindami tautą atsisakyti degtinės. Caro valdžia neleido platinti Valančiaus parengto laikraščio „Pakeleivingas“; blaivystės idėjas vyskupas vėliau skleidė savo veikaluose: „Vaikų knygelėje“, „Palangos Juzėje“, „Pasakojimuose Antano tretininko“. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas 1863 m. uždraudė skleisti blaivybę kaip pavojingą reiškinį Rusijos imperijai.

Vyskupo M. Valančiaus pradėtas, bet carinės valdžios prislopintas, tautos blaivinimas XX a. pradžioje atgijo – blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai.

1863–1864 m. sukilimo metu Valančius savo veikla ir raštais stengėsi išgelbėti kuo daugiau gyvybių, bandė suderinti Bažnyčios ir tautos interesus. Pastebimas Valančiaus gebėjimas balansuoti tarp valdžios ir liaudies interesų: vyskupas atvirai neskelbė priešiškų idėjų, tad Rusijos imperijos valdžia manė, kad jis ganėtinai lojalus, tačiau žmonės jį laikė vienu svarbiausių maištingų nuostatų skatintojų. Sukilimo metu ir po jo vyskupas ne kartą buvo tardomas, kaltinamas išdavystėmis ir kitais nusikaltimais valdžiai. Manoma, kad vyskupas išvengė griežtų sankcijų bei diplomatiniais ėjimais išgelbėjo nuo tremties ir net mirties nemažai gyvybių. Čia jam padėjo dideli įgimti ir gyvenimo patirties išugdyti diplomatiniai gabumai. Po sukilimo Valančius buvo iškeltas į Kauną: jam paskiriamas namų areštas, akylai stebimas, nebegali lankyti parapijų, visaip bandoma apriboti lietuvišką jo veiklą. Ne kartą norėta vyskupą ištremti ir iš Kauno, bet bijota žmonių reakcijos - jis buvo mylimas dvasininkas, žmonių rodomas dėmesys, lankymai neleido valdžiai imtis griežčiausių žingsnių.

Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, vyskupas ėmėsi plunksnos, Kaune spaudos draudimo laikais parašė daug įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Vyskupas rašė knygas iš meilės liaudžiai, neieškodamas sau nei pelno, nei garbės. Vysk. M. Valančiaus parašytos ir išverstos religinio ir pasaulietinio turinio knygos kėlė liaudies sąmoningumą, drąsino ir guodė. 1864 m. uždraudus lietuviškai rašyti lotyniškais rašmenimis, Valančius visais būdais priešinosi graždankai - lietuviškų raštų rašymui kirilica. Sumanė organizuoti ir finansavo lietuviškų knygų senaisiais rašmenimis spausdinimą Prūsuose ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą.

Tamsiausiu ir tragiškiausiu Lietuvai metu, kai caro valdžia engė žmones, už lietuvišką žodį ir raštą trėmė į Sibirą, griovė bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, bruko slavizmą ir stačiatikybę, vyskupas M. Valančius stojo į darbą Bažnyčiai ir žmogui. Jam vadovaujant išauklėti jauni kunigai mokė žmones krikščioniškųjų vertybių ne valdžios - rusų ar ponų - lenkų, o kaimo valstiečių gimtąja lietuvių kalba. Tuo jis parodė pagarbą paprastam žmogui, jo kilmei ir kultūrai, kalbėjo iš širdies į širdį, kėlė dvasią, gydė širdies žaizdas, šalino pragaištingus įpročius. Nesitraukė iš kovos iki paskutinės žemiškojo gyvenimo akimirkos. Sutapatinęs blaivybę su krikščioniškomis dorybėmis susilaukė daugybės pasekėjų. Vyskupas tapo švyturiu, kuris rodė kelią iš degradacijos ir alkoholio liūno į prasmingesnį, vertingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Žmonės atgavo savigarbą, pasitikėjimą, viltį. Pakilusi žmonių dvasia, kultūros lygis ir tautinis susipratimas atvedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą, tapo akstinu Lietuvos valstybingumo atkūrimui.

Šiandien, midėdami 215 –ąsias vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo metines galime drąsiai sakyti, kad didžiule meile Dievui, Bažnyčiai, Lietuvai ir artimui degęs Vyskupas pelnė pasiaukojusio Ganytojo vardą ir to vardo nepamirš ir minės ir būsimos katalikų kartos.

Parengė Alma Būdvytienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ skyriaus Žemaičių vyskupystės muziejaus vyr. muziejininkė
A. Būdvytienė. Minime Motiejaus Valančiaus gimimo sukaktį // Penktadienio žemaitis. 2016 02 12. Nr. 6. P. 6, 11.

Naudoti šaltiniai:

Puzaras P. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, "Mintis", 1992.
Biržiška V. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai. Aidų leidinys, Brooklyn, 1952.
Alekna A. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Čikaga ,1975.
Aleksandravičius E. Vyskupas Motiejus Valančius ir Blaivybės brolija. Žemaičių praeitis.,T.1, 1990.
Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties, Vilnius: Tyto alba, 2002,
Misius K. Varniai 1850–1914 metais, in Varniai (Žemaičių praeitis), Vilnius: 1996, t. 4,

Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus fotoarchyvo ŽVM P-3726.
Varnių Katedroje kabančio vyskupo M. Valančiaus paveikslo fotoreprodukcija. Fotografas Donatas Perminas, 1975 m.