Kiek ir kokių gėlių nešti einant pagerbti mirusį?

Tenka pastebėti, kad pas mus pagarba mirusiam žmogui vis dar išreiškiama gėlėmis: eidami į šermenis nešame didžiausias puokštes ir vainikus. Atrodo, kad kuo daugiau gėlių, tuo didesnę pagarbą išreiškiame, kad tik kiti matytų ir neduok Dieve, mano puokštė bus mažesnė, nei kitų... Gėlių visada parūpina artimieji, o kitiems vertėtų prisidėti kukliu gėlės žiedeliu, žvake ar paprasčiausia auka. Kai vyksta laidotuvės, jau ne visi begali ateiti ir vienam lydinčiajam tenka nešti 2-3 krepšelius ar vainikus. O juk esmė yra žmogaus Tikėjimas, pagarba mirusiam, nuoširdi užuojauta artimiesiems, o ne gėlės. Gerus žodžius, savo meilę ir gėles reikia artimiesiems dovanoti gimtadienių, vardadienių progomis, per vestuves ar kitokias linksmas progas, o neskandinti jų karsto gėlių jūroje.

Mums, katalikams, ne gėlės yra svarbiausia – svarbiausia yra MALDA. Jeigu auką nepatogu imti, tegu ją artimieji skiria labdarai arba galima paaukoti Bažnyčiai, nes ją išlaikote jūs-tikintieji. Iš tiesų netektį patyrusiems žmonėms reikėtų duoti auką pinigais, kad nors kiek kompensuotų patirtas išlaidas, o jei liko našlaičiai vaikai ir sudėtume jiems už gėles ir vainikus išleistus pinigus, tai šiems būtų žymi parama ateičiai netekus maitintojo. Svarbu yra pabūti kartu su mirusiojo šeima, palaikyti ryšį, aplankyti velionio artimuosius, nes tokiu metu jiems būna itin sunku. Dabar per laidotuves suneša vainikus ir tuo pagarba mirusiajam pasibaigia.

Štai JAV yra tradicija „dovanoti“ šv. Mišias. Giminaičiai ar draugai užsako šv. Mišias už mirusįjį, iš kunigo gauna lapelį, ant kurio būna užrašyta, kada jos bus aukojamos ir tą lapelį įteikia artimiesiems. Kartais už vieną mirusįjį tokiu būdu užsakoma po kelias dešimtis šv. Mišių ir tai tikrai didesnė nauda, nei krūva nuvytusių gėlių, kurias reikia nutempti po kurio laiko nuo kapo. Gal pamąstykime apie tai, prieš pirkdami didžiulį vainiką

Galima iš vakaro ar ryte atnešti gėles į bažnyčią ir papuošti bažnyčios altorius, taip ir gėles išlaikysime, ir visiems laidotuvių dalyviams bus jaukiau. Visi vainikai ir krepšeliai po savaitės kitos, jei tai šiltasis metų laikas, būna išmetami už kapinių tvoros, o jei žiema - jie netenka savo grožio išnešus iš gedulo namų. Kapinių prižiūrėtojai turi juos sutvarkyti. Paskui šiukšlių kalnai keliauja į sąvartynus. Taip be reikalo išmetama tūkstančiai eurų, kurie būtų labai pravertę mirusiųjų šeimoms. Toks jausmas, kad nebežinome, kur pinigus dėti, nes metame sunkiai uždirbtus pinigus per tvorą.

Jau daugiau nei metai laiko, kaip į mūsų bažnyčią atlydėjus mirusį žmogų, gėlės paliekamos ant suolo prie bažnyčios durų. Į šventovę įnešama tik puokštė, stovėjusi galvugalyje ir gėlės, kurias nešasi patys artimiausi šeimos nariai. Ir tikrai nereikėtų piktintis ir koneveikti kleboną ar patarnautojus, kai šie paprašo gėles palikti lauke. Kai visa bažnyčios nava būdavo nuklojama didžiausiais vainikais, krepšeliais ar puokštėmis, tai trukdė laisvai judėti bažnyčioje besimedžiantiems žmonėms, kildavo didelis šurmulys sudedant-pasiimant gėles, sutrikdoma laidotuvių rimtis. Yra supratingų parapijiečių, kurie dalį mirusiam atneštų gėlių atveža ir palieka bažnyčiai papuošti. Ačiū jiems už auką. Gėlės pamerktos bažnyčioje išsilaikys kur kas ilgiau, nei sudėtos ant kapo.

Kiekvienuose namuose ir įstaigose yra sava tvarka. Bažnyčia ne išimtis. Ir jei klebonas nusprendė gėlių į bažnyčią nenešti, tai supratingai laikykimės nustatytos tvarkos. Dabar, kai karstą, pastatytą ant katafalko puošia tik keli žiedai ir puokštė viskas atrodo kuklu, skoninga ir jauti atiduodamą pagarbą mirusiam, o ne gėlių kultui. Tada ir malda būna nuoširdesnė, nes ne paslaptis, kad yra „etatinių“ laidotuvių dalyvių, kuriems tik ir smalsu koks ir nuo ko tas vainikas, kiek jame gėlių ir kokios jos. Susikaupkime ir melskimės už tą, kurį atlydėjome į šventovę, vėliau palydėsime į kapines. Nes mirusiajam tik to ir bereikia iš jūsų, mielieji.