Kaip meldžiamės, taip ir gyvename, kaip gyvename, taip ir meldžiamės

Ši mintis, verčianti atidžiau pažvelgti į savo vidaus pasaulį, kritiškiau vertinti savo elgesį ir dvasines nuostatas, – šiomis dienomis Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje vykusių Gavėnios rekolekcijų leitmotyvas. Turėjome laimės klausytis rekolekcijoms vadovavusio kunigo Ričardo Doveikos, Vilniaus  šv. Juozapo ( Pilaitės) klebono, pamokslų, šeštadienį  susitikti su juo dvasinėje konferencijoje.

Kunigas R. Doveika – pažįstamas ir artimas daugumai Lietuvos gyventojų, mylimas už tai, kad sugeba bendrauti su įvairiais žmonėmis, negaili jiems atidaus žvilgsnio ir švelnaus žodžio, daugeliui abejojančių tampa  vedliu į Bažnyčią, pro kurios duris kai kas įžengia nedrąsiai, nepasitikėdamas savim. Apie save kun. Ričardas su jam būdingu nuoširdumu pasakoja knygoje ,, Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“, kurioje pateikti 27 pokalbiai su žinomais Lietuvos dvasininkais. Štai jo mintys, atspindinčios požiūrį į kunigo pašaukimą, kiekvieno kataliko pareigas: ,, Man patinka Bažnyčia, kuri kalba apie viltį, kuri kviečia atsitiesti, kuri auklėja ir globoja, apvalo ir iškuopia žmogaus gyvenimą“; ,,... pagarbos ir meilės vietą kito žmogaus asmenyje reikia užsitarnauti. Kantriai ir kasdieniniu gyvenimu, malda ir tikrumu, kurį kitas, ir tik kitas gali atpažinti, suprasti, priimti, įvertinti“; ,, tikėjimo malonė suteikta ne vien tik asmeniniam patogiam ir ramiam gyvenimui susikurti, bet pirmiausia išgyventi savęs dovanojimo pilnatvę, prisiimant ir vidinio apsinuoginimo, pažeidžiamumo riziką.“ Pasirinkęs, paties kunigo Ričardo žodžiais tariant, aktyvią – ne popierinę ir ne zakristijos kunigystę, jis iš visos širdies siekia ,, tiesti tiltus tarp skirtingų nuomonių, patirčių, aplinkybių, padėti žmonėms susitikti, išgirsti vieniems kitus, susikalbėti, suprasti ir siekti gyvenimo pilnatvės“. Šiuos kunigo siekius pajutome visi, dalyvavę konferencijoje.

Apibūdinęs Gavėnios metą ir rekolekcijas kaip prisilietimą prie žmogaus sąžinės ir širdies dalykų, kaip akistatą su savim, kunigas ypač pabrėžė esmę - tikro tikėjimo svarbą. Kai mes meldžiamės, ar tikrai pasitikime Dievu? Ar galim savo problemai pasakyti: aš turiu Dievą, aš tave nugalėsiu? Kaip mes elgiamės vienas su kitu? Kodėl esame labiausiai prasigėrę, susvetimėję?  Kas mes vienas kitam? Kodėl taip dažnai slepiamės po minios mąstymu:  ką aš vienas galiu pakeisti? O iš tikrųjų reikia priminti sau: aš labai daug galiu! Mes galim padėti vienas kitam. Ir dar -  kokia didelė pagunda sakyti: aš dvasingas, o jis  - ne. Jei mes nepradėsim vienas kito gerbti, vienas kitu didžiuotis, vienas kitu rūpintis, o ne ieškoti kito trūkumų, nuodėmių, klaidų, niekas nepasikeis mūsų visuomenės gyvenime. Esmė – pasitikėjimas: per šv. Mišias gražiai vienas kitam šypsomės linkėdami ramybės, o kiek kartų sakom: ir mirdamas tau neatleisiu. Prašome Dievo atleisti, o ar padedame jam tai padaryti? Ar nemokome savo vaikų: tik niekuo nepasitikėk? Baisu sakyti, bet  viena iš dažniausių jaunų šeimų skyrybų priežasčių - jaunųjų tėvai, kurie kišasi į jų gyvenimą, kartais nuo pat vestuvių, konkuruoja tarpusavy dėl turto. Argi bereikia stebėtis, kad esam savižudžių, prasigėrėlių tauta?

Kalbėdamas kunigas Ričardas rėmėsi popiežiaus Pranciškaus pamokslu, kuris, jo nuomone, parašytas taip, lyg popiežius būtų apsilankęs kiekviename mūsų Lietuvos kampelyje – tokios taiklios jo mintys. ,, Man, kaip kunigui, rūpi šio krašto ateitis,  mano pareiga – ne veidmainiauti, o sakyti tiesą,“ – teigė jis. Didžiausias pasitikėjimo priešas – apkalbos. Apkalbas popiežius vadina terorizmu, apkalbinėtojai žudo liežuviu, tai gudrūs teroristai, patys nesižudantys. Išdavę pasitikėjimą, kenčiame patys, nuvertiname savo žmogiškąją esmę. Apkalbos – tai mūsų dvasios liga: sėjame rauges – nesantaiką, neapykantą. Reikia tvirtai sau pažadėti: negatyvią informaciją ties savim nukirpsiu, būsiu krikščionis, o ne pakrikštytas pagonis. Ir pažadėti reikia greit, sugebėti iki kraujo prikąsti liežuvį, kitaip nepradėsime sveikti.  Mes piktinamės musulmonais pabėgėliais – jie viską atėję pakeis, pristatys mečečių. O gal jie atkurs tai, ką mes sugriovėm? Juk tuščios mūsų bažnyčios, virtusios muziejais, o jie meldžiasi nuolat. Mes neturim kada – tai pavasario darbai, tai žiemos šalčiai. Ištižom, suminkštėjom, sugriovėm savo ryšį su Dievu – tik poteriaujam, mūsų šeimos nariai dažnai - tik žuvytės, kačiukai, o ne vaikai. Mes turim sugrįžti į Bažnyčią, į bendruomenę. Kitaip tokie ir liksim: nugręžtais veidais, susireikšminę, greiti smerkti, apkalbėti.  Nereikia pamiršti: nėra nė vieno šventojo be praeities, o nė vieno nusidėjėlio – be ateities, nuo to supratimo priklauso mūsų ateitis. Įsipareigokim vienas kitam, saugokim vienas kitą, neleiskim mumis žaisti. Pasakykim sau: aš turiu Dievą, taip nugalėsim savo problemas.

Susimąstę ir šiek tiek neramūs skirstėsi tą vakarą Varnių parapijiečiai, dėkingi kunigui Ričardui už atvirumą. Ne vienas turėjome sau prisipažinti: koks paviršutiniškas dar mano tikėjimas! Ką gero galiu padaryti savo artimui, kad galėčiau laikyti save tikru krikščioniu? Kuo aš galiu prisidėti prie to, kad, išdidžiai užsirašę prie įvažiavimo į savo miestą ,, Varniai – Žemaitijos širdis“, pateisintume šį užrašą?

Vlada Vengrienė,
Varnių parapijietė