Kaip įmanoma tikėti? Tikėjimas yra dovana ir dorybė

Kas yra savaitė? Visi pasakytų - 7 dienos, skirtos darbui ir lauktam poilsiui savaitgalyje. Varniuose savaites ėmėme matuoti tarpais tarp susitikimų ALFA kurse. Pagausėjęs, net 60 klausytojų būrys, su nekantrumu laukė susitikimo ir vieni kitų nebyliai klausinėjo, ko sulauksime šį vakarą. O sulaukėme s. Evelinos Marijos Kotrynos Lavrinavičiūtės iš Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos, kuri įsteigta 1918 m. spalio 15 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio pastangomis. 2011 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo Bazilikoje s. Evelina Marija Kotryna davė amžinuosius įžadus.

Kaip įmanoma tikėti? Tikėjimas yra dovana ir dorybė, kalbėjo s. Evelina. Trumpai perbėgusi savo tikėjimo atradimą, sesė susirinkusiems patvirtino, kad Dievas visada yra su mumis, tik mes ne visada Jį atpažįstame, ne visada priimame ir įsileidžiame. Tikėjimo negalime pasiimti ar duoti kitam. Jis yra kaip matematikoje aksioma, kurią priimame besąlygiškai. Ir remiasi trimis draugais: faktais, tikėjimu ir jausmais. Tikėjime asmeninis santykis gali būti įvairus. Reikia atverti sielos duris ir įsileisti Kristų, nes širdies durų rankeną turime mes kiekvienas. S. Evelina MVS palyginimui apibūdino XIX a. Anglijos tapytojo, prerafaelito Viljamo Holmano Hanto paveikslą „Pasaulio šviesa“, kuris puikiai tai iliustruoja. Dailininkas nutapė tris kopijas: viena kabo Keblo koledže (Oksforde), antra – Mančesterio meno galerijoj, o trečia, pati žymiausia – Šv. Pauliaus katedroje Romoje. Paveikslas iliustruoja Apreiškimo knygos 3 skyriaus 20-tą eilutę - tai vienas iš daugybės palyginimų, kuriuos pateikia Naujasis Testamentas. Jis nusako, kaip mes  randame santykį su Dievu. Paveiksle vaizduojamas Jėzus, stovintis prie bažnyčios durų. Bažnyčia – tai aš, tai tu, tai mes, ir mūsų gyvenimas yra tas pastatas. „Štai aš stoviu prie namo, prie tavo gyvenimo durų ir beldžiuosi. Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ Durys apaugusios vijokliais ir piktžolėmis, simbolizuoja, kad tas žmogus dar nepatyrė santykio su Kristumi, bet Jis trokšta įeiti. Jis įeis ir valgys su juo, jei kas nors išgirs Jo balsą ir atidarys duris. Menininkui buvo papriekaištauta, kad trūksta durų rankenos. O jis atsakė, kad rankena yra, bet tik iš vidaus. Jėzus nesiveržia į mūsų gyvenimą jėga. Mes patys turime atverti duris ir Jis įeis.

S. Evelina MVS kalbėjo, kad Dievas nė vieno nebara ir negrūmoja, išskyrus veidmainius; dar pridurtume ir puikuolius, nes puikybė, kaip ir veidmainystė, yra viena didžiausių nuodėmių. Kiekvienas esame susidūrę su „giliai tikinčiais“, kurie plakę, šmeižę ir skaudinę, kuo ramiausiai eina priimti Švenčiausią. Tai piktina, bet ne mes teisėjai... Į tuos nelaimėlius žiūrėkime romiai. O palyginimas apie sulaužytą jungos koją slepia tokią gilią prasmę, kurią nedažnas suprantame arba suprantame per vėlai.

Tylus, įtaigus s. Evelinos MVS balsas, kurio salė klausėsi visiškoje tyloje, o pabaigos malda, kurią galėjai arba ne, kartoti garsiai ar tyliai mintyse, kai kuriuos sujaudino net iki ašarų. Ir po to sekę išgirsto aptarimas grupelėse tarsi išlaisvino klausytojus. Ir tų keliolikos minučių, skirtų aptarimui, per maža, norėjosi išsikalbėti, kas tik dar kartą paliudija, kad šis ALFA kursas yra suorganizuotas pačiu laiku. Kad negana to laiko praleisto čia, Varniuose, kad vykstama ir į kaimyninę parapiją, kur tas pats kursas vyksta trečiadienio vakarais. Kad žiba akys, šypsosi lūpos ir dažnam dainuoja širdis, kai tyliai išsakytas žodis paliečia iki sielos gelmių, verčia susimąstyti apie savas durų rankenas, apie romumą, kurio taip trūksta, apie džiaugsmą, kuriuo nebemokame dalintis.