Jos lūpomis tariama padėka Marijai: „Ačiū, Motin“

Šventinį Kovo 11-sios vakarą varniškiai susirinkę į Alfa kurso paskaitas labai sukluso, kai jiems apie savo taką į Dievo šviesą liudijo klaipėdietė filologė Jolita Navickienė. Stebino jos drąsa nepažįstamiems žmonėms prisipažinti, kad tai tik trečia Gavėnia jos 45 m. amžiaus gyvenime, pasipasakoti apie savo dvejones, atradimus ir kelią į maldą. Labai įspūdingai skambėjo jos lūpomis tariama padėka Marijai: „Ačiū, Motin“. Tipiško tarybinio vaiko ėjimas Dievop, su depresijos liūnu, kurias traukia ir artimiausius Jolitai žmones. Bet įtikėjusi, ji tai priima ramiai, nes ji jau žino, kad kai „mane Viešpats gano, man nieko nestinga“.

Žmonių pasąmonėje dar labai ryškūs sovietinio režimo suvaržymai, socialistinės ideologijos brukimas nuo kūdikystės ir visapusiškas Dievo neigimas. Todėl šiandien su savotišku nepasitikėjimu žvelgiame į atsivertusius ir atradusius Dievo žodį žmones. Čia ir slypi paradoksas: į atsivertusius ir įtikėjusius žiūrime su nepasitikėjimu, o seniai tikinčius ir „ypač“ dievobaimingus žmones, kurie nevengia kiekviename žingsnyje „graužti“ savo artimą priimame išskėstom rankom. Mes nematome savęs, kol nepažvelgiame į vaizdą atspindinčią vitriną ar veidrodį. Jolita paliudijo: Jėzus yra kiekviename iš mūsų, tik reikia Jį pamatyti, išgirsti, apčiuopti savyje, savo darbuose, kurie kartais atrodo labai maži, tarsi nereikalingi ir nereikšmingi. Bet jei jie daromi vienam iš mažutėlių, jie yra daromi Jam. Gavėnia – laikas skirtas susilaikymui nuo triukšmingų pasilinksminimų, puotų, mėsiškų patiekalų nevalgymo. Tai iš seno atėję reikalavimai. Bet šiandien reikėtų kalbėti apie kitus pasninko aspektus: apie susilaikymą nuo apkalbų, nuo visokeriopo kenkimo šalia esančiam, nuo savęs aukštinimo, nuo kitokioje padėtyje esančio niekinimo ir murdymo. Nuskambės gal ir žiauriai, bet šiandien pasninkaujame ir tuo pačiu su pasimėgavimu ėdame savo brolį/sesę. Tai ko gi tada vertas Gavėnios pasninkas?

Dievui nėra metų laikų, Jis sėja visada. Jo meilės sėkla dygsta mumyse: mokomės nuoširdžiai mylėti savo artimą tokį, koks jis yra, mokomės mylėti visus ir nesmerkti, padėti šalia esančiam ir dalintis su juo. Esame labai skirtingi visame kame. Žvelkime drąsiai į akis žmogui, tarsi žvelgtume į Dievą, nors tai labai sunku ir nematykime jose krislelių, nepastebėdami rąstų savosiose. Mūsų krikščioniški darbai te atkreipia kitų dėmesį į mūsų garbingumą, sąžiningumą, džiaugsmą, gerą nuotaiką. Ir tai bus mūsų liudijimas ir pasakojimas kitiems apie Jį. „Eikite ir papasakokite“ - žodžiai Šventame Rašte pavartoti net 1514 kartų. Kaip jūs pasakosite, kaip įrodinėsite Jo buvimą visiškai nesvarbu.

Dievo ieškojimas yra įrašytas į žmogaus širdį. Kuo labiau nuo Jo bėgame, tuo labiau Jo mums reikia. Pavargę nuo gyvenimo paviršutiniškumo, žmonės šiandien ieško dvasinės gelmės. Niekas nėra apsaugotas nuo nelaimių, ligų, negalių, netekčių, praradimų, įžeidimų, išdavysčių, skyrybų, konfliktų, klaidingų sprendimų ir kitų sunkumų. Dievas visada yra su žmogumi, jam teikdamas stiprybę, ištvermę, ramybę, drąsą, džiaugsmą, entuziazmą, Jis siunčia reikiamus žmones, dovanoja naujus darbus, dvasinę ramybę, kitokį matymą, Jo pažinimą ir nori, kad priimtume Jo dovanas. Jei žmogus žengia mažą žingsnelį, jei paklebena tą jo pusėje esančią durų rankeną ir nors kiek praveria duris, Dievas bėga link jo.

Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos informacija