ATRADĘS GYVENIMO PILNATVĘ KRISTUJE

Keturiasdešimties dienų prieš Velykas metas, mūsų vadinamas gavėnia, yra labai svarbus. Žvaigždė, lydinti mus tikėjimo kelionėje, yra Kristaus Prisikėlimas. Giliai išgyventi šį metą mums padeda bendra malda, bendras Kryžiaus Kelio apmąstymas.

Kaip ir praėjusiais metais, Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijoje prasidėjo Gavėnios susitikimai ir pokalbiai. Šį šeštadienį pas mus viešėjęs ir laikęs Šv. Mišias kunigas Viktoras susitikimą seniūnijos salėje paskyrė Palaimintojo Jurgio Matulevičiaus – Matulaičio MIC gyvenimui ir darbams.

Per savo gyvenimą pažįstam daug šventųjų – ir tarp sau artimų žmonių, o Katalikų bažnyčia šventaisiais ir palaimintaisiais pripažįsta tikrai to nusipelniusius, po ilgos beatifikacijos bylos. Apie šį procesą mums ateityje pasakos Tomas Viluckas, o šio šeštadienio pokalbį kunigas Viktoras paskyrė Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui.

Gimęs 1871 m. Lūginėje, Šunskų valsčiuje, ūkininkų šeimoje, anksti netekęs Tėvelio, o netrukus ir Mamos, Jurgis augo 8 vaikų šeimoje, globojamas vyriausiojo brolio. Mokosi Marijampolės gimnazijoje, bet suserga kaulų tuberkulioze, grįžta pas brolį, padeda ūkyje. Pas juos apsilankęs pusbrolis pastebi Jurgio gabumus ir pakviečia į Kelcų gimnaziją. Po 2 metų, baigęs gimnaziją, Jurgis įstoja į kunigų seminariją, tada susilenkina pavardę – tampa Matulevič. Bet seminarija uždaroma, Jurgis išsiunčiamas mokytis į Varšuvą. Seminarijoje išryškėja patraukliausi jo charakterio bruožai, ypač tolerantiškumas. Kaip jį apibūdina mokslo draugai lenkai: „ Jis myli mumyse, kas lenkiška, o mes per jį mylime, kas lietuviška.“ Kaip gabus studentas pasiunčiamas į Sankt Peterburgą, įgyja teologijos magistro laipsnį. Grįžta į Kelcus, dirba parapijoj, bet paūmėjus ligai išvyksta į Friburgą studijuoti. Studijuoja ne savo pavarde, kad nesusektų Rusijos šnipai – užsienyje studijuoti buvo draudžiama. Gavęs daktaratą, dėstė Kelcų kunigų seminarijoje. Užsiiminėjo ne tik profesoriavimu – jis neša tikėjimą darbininkams, kalba apie pasauliečių apaštalavimą, jei trūksta kunigų. Jį apkaltina modernizmu. 1907 -1911 m. dėstė sociologiją Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Jau vaikystėje bendravęs su vienuoliais marijonais,  buvęs paskutinio marijonų vienuolio Vincento Senkaus mokinys, slapta 1909 m. Varšuvoje, privačioje vyskupo Kazimiero Ruškio koplyčioje, davė marijono įžadus. Mirus V. Senkui, tapo marijonų vienuolyno generolu, priartino jų įstatus prie naujųjų laikų, vadovavo slaptam marijonų noviciatui Fribure. Varšuvoje įkuria pirmąją marijonų vienuoliją,  joje patalpina 200 našlaičių vaikų, eina į įstaigas, prašo paremti. Jį išvaro, bet jis nenusimena.

Po karo 1918 metais grįžo į Marijampolę, įkūrė marijonų vyrų ir moterų kongregacijas. 1918 m. konsekruotas Vilniaus vyskupu. Situacija įtempta – lenkai nesutaria su lietuviais, be to, yra ir kitų nesutariančių tautybių. Vyskupas J. Matulaitis nepalaiko tų priešiškų grupių, per ingresą pasako esąs Dievo karalystės pilietis. Lenkai norėjo jį iškeldinti iš Viniaus, jis pats atsisakė Vilniaus vyskupo sosto. 1925 m. Romoje įsteigė marijonų namus, o 1926 m. paskiriamas arkivyskupu ir siunčiamas į Lietuvą kaip Apa6talinis vizitatorius. Čia – tragiška situacija: bažnyčia nori atsiskirti nuo Popiežiaus. J. Matulaitis juos sutaiko su šv. Sostu, atnaujina diplomatinius santykius. Padaro projektą: įkuria Telšių, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijas, formuoja konkordato tekstą, bet netikėtai miršta 1927 m. Buvo palaidotas Kauno Arkikatedroje, vėliau palaikai perkelti į Marijampolės šv. Archangelo Mykolo bažnyčią. Popiežius Pijus XI, jį gerai pažinojęs, apibūdino J. Matulaitį kaip šventą žmogų. 1937 m. pradėta J. Matulaičio beatifikacijos byla, 1953 m. buvo vėl atnaujinta. 1987m. popiežius Jonas Paulius II , paskelbiant J. Matulaitį Palaimintuoju, beatifikacijos kalboje jį apibūdino kaip tą, kuris tikrai priėmė ir nešė savo kryžių ir buvo pasirengęs įvairiais būdais prarasti savo gyvybę dėl Kristaus.

Palaimintasis J. Matulaitis, atidavęs savo talentus, jėgas, gyvybę Bažnyčiai bei jos žmonėms, atrado gyvenimo pilnatvę Kristuje ir šį savo pavyzdį kaip dovaną paliko mums. Jo garbei gimtojoje Lūginėje pastatyta koplyčia – popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje dalis.

Vlada Vengrienė