2016-01-02

PASTORACINĖ TARYBA

Šaltiniai

Pirmosios diacezinės ir parapijinės pastoracinės Tarybos istoriškai kilo katalikiškų Asociacijų darbu, ypač išsivystė Pijaus XI pontifikato laiku (1922-1939). Diacezijoje jos įgijo „Diacezinių Priedų“ vardą; parapijose buvo vadinamos „parapijinėmis Tarybomis“. Itališkos Katalikų Akcijos statute, 1923 spalio 2 d. aprobuoto bažnytinio autoriteto, parapijinė Taryba buvo įvesta galutinai. Paskesniame 1931 gruodžio 30 d. statute ji buvo konfigūruota kaip „ Katalikų Akcijos vadovaujantis ir koordinuojantis organas parapijos lauke“. Tarybos įgavo juridinę formą per Pijaus XI 1935 spalio 27 d. Aplinkraštį „Quamvis Nostra aetate“. Popiežius patvirtino jų reikalingumą apaštalavimo unitariniam skatinimui ir vystymui (Acta Apostolicae Sedis, A. 1936, p. 160-161).

Pastoracinių Tarybų svarba aiškiai patvirtinama Vatikano II Susirinkimo. Diaceziniame lygmenyje jie buvo pramatyti ypač 1965 spalio 23 d. Dekrete Christus Dominus; tą patį tvirtino ir 1965 gruodžio 7 d. Dekretas Ad Gentes.

Christus Dominus, Nr. 27,2: “Labai pageidautina, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų įsteigta speciali pastoracinė taryba, kuriai pirmininkautų pats vyskupas ir kuriai priklausytų tuo tikslu parinkti kunigai, vienuoliai bei pasauliečiai. Šios tarybos uždavinys – tyrinėti bei svarstyti su pastoracija susijusius reikalus ir teikti praktines išvadas“.
Ad Gentes, Nr. 30,2: „Geresniam koordinavimui vyskupas, jei tik įmanoma, teįsteigia pastoracijos tarybą, kurioje per išrinktus atstovus dalyvautų dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai“.

Apie diacezines ir parapines pastoracines Tarybas kalba taipogi 1973 sausio 25 d. Kunigų Kongregacijos Aplinkraštis Omnes Christifideles bei 1973 vasario 22 d. Vyskupų Direttorio Pastorale, Nr. 204 (Enchir. Vat., vol. 4, pp. 1196-1211; 1460-1463). Apie bažnytinių organų įsteigimą, iš vyskupijų ir iš parapijų pusės, bendrai panašiai kalba Susirinkimo 1964 lapkričio 21d. Konstitucija Lumen Gentes, Nr. 37, 1 ir 1965 lapkričio 18 d. Dekretas Apostolicam actuositatem, Nr. 26,1-2.

Diacezinių ir parapijinių Tarybų įsteigimas buvo mielai priimtas kunigų, o ypač pasauliečių, kurie tame įžvelgė naują savo kaip tikinčiųjų statuso įvertinimą. Tarybos atsirado pradedant 1968 m, o vėliau pradedant 1972 jos vis labiau buvo steigiamos. Teologiškai grindžiamos Dievo Tautos „bendrystės“ ir „dalyvavimo“ paslaptyje ir bažnytinėse veiklose principais, Krikšto, kuris mus inkorporuoja į Kristų ir į Bažnyčią, bei Sutvirtinimo, kuris aukščiausiam laipsnį mus padaro Kristaus „liudytojais“ ir apaštalais“, galia.

Pastoracinių Tarybų įsteigimas (kan. 511 ir 536)

Pastoracinių tarybų įsteigimas turi išskirtinę reikšmę Bažnyčios gyvenime, ypač, konkrečiame diacezijos ir parapijos organizavime.

Diacezinės Tarybos įsteigimas nėra toks įsakmus, kaip kunigų Tarybos (kan. 495 §1), tačiau taipogi nėra visai fakultatyvus, ta prasme, kad Vyskupas negali nuspręsti pagal savo pasirinkimą. Diacezinis Vyskupas turi atsižvelgti į aplinkybes, ir jei vietos situacija reikalauja pastoracinės Tarybos (quatenus pastoralia adiuncta id suadent), tai ši turi būti įsteigta (constituatur). Jos privalomumas yra sąlygojamas.

Parapijinės pastoracinės Tarybos įsteigimas yra panašiai, t. y. pagal sąlygojamą privalomumą, paliktas diacezinio Vyskupo, kuris tuo atžvilgiu išklausys kunigų Tarybos nuomonės[1], sprendimui. Nusprendus teigiamai, pastoracinė Taryba bus įsteigta kiekvienoje parapijoje: „in unaquaque paroecia constituatur“, tačiau, akivaizdu, kad tai netrukdo, jog tai būtų padaryta palaipsniui, pagal poreikius, ir kad kai kuriuose parapijose įsteigimas bus pavėlintas dėl išskirtinio charakterio.

Kadangi Vyskupo Dekretas liečia visas diacezijos parapijas, tai pastarasis turės bendrojo dekreto formą.

Patikslinimai

Dvi ar daugiau parapijų, patikėtų vienam klebonui pagal kan. 526, §1 normą: diacezinio Vyskupo pritarimu jose visose galima įsteigti vienintelę pastoracinę Tarybą.
Parapijos „in solido“, patikėtos kunigų grupei pagal kan. 517, §1 normą: taip ir šiuo atveju Vyskupas gali nustatyti, jei mano tai esant naudinga, kad būtų viena pastoracinė Taryba, išskyrus tuos atvejus, kai dėl savos priežastys reikalauja, kad būtų kitaip.
Beveik parapijos, įsteigtos pagal kan. 516, §1 normą: atvejis buvo numatytas Komisijos „Pro Popolo Dei“ Konsultoriaus, kuris kan. 341 pasiūlė sekantį papildymą §2: „Concilium pastorale haberi potest etiam in singulis quasi – paroeciis... secundum statutorum praescripta“ (Communicationes, a. 1981, p. 307). Tame pačiame posėdyje paragrafas buvo atmestas, nes buvo palaikytas „nereikalingu“. Vis dėlto lieka galimybė įsteigti parapijinę pastoracinę Tarybą, nes pagal 516, §1 normą: beveik parapija iš esmės yra „prilyginta parapijai“.
Mažos parapijos, kurios bendrai neviršija 400 sielų. Kai kuriose vyskupijose, pvz.: tokioje kaip Brešios, buvo suteiktas įgaliojimas klebonui metuose du kartus sušaukti visos parapijos Asamblėją, kuriai perleidžiamos pastoracinės tarybos funkcijos, tuo tarpu sprendimams, kurie yra skubesni, susiburia maža parapijiečių, išrinktų pagal statuto normą, grupė.

Parapijinės pastoracinės Tarybos tikslas ir iškylantys sunkumai (kan. 536, §1)

Kaip kanonas nurodo, Tarybos tikslas esmiškai yra pastoracinio pobūdžio. Analogijoje su kan. 511 reliatyviai skirtu diacezinei pastoracinei tarybai, ji siekia savo veiklą skiri parapijai, kad joje, paklūstant klebono autoritetui, išvystytų pastoracinę veiklą. Konkrečiai „siūlosi ieškoti, diskutuoti ir pristatyti nuomones bei konkrečius pasiūlymus, skirtus vystyti parapijoje veiklai“.

Tikslai už kuriuos apsisprendžia pastoracinė Taryba ypač yra šie:

Gyventi bažnytine bendryste ir ją plėtoti taip, kad parapija būtų tikra krikščioniška bendruomene.
Veiksmingai dalyvauti parapijinių veiklų įgyvendinime ir plėtojime, kad būtų pasiekti parapijos tikslai.
Dirbti pilnoje brolystėje, paslaugume ir draugystėje, bei be išankstinių nuostatų ar dalinių interesų.
Įsigilinant išgryninti ir apibrėžti parapijos poreikius, troškimus, limitus bei būtinas intervencijas.
Išstudijuoti ir programuoti konkretų veikimą, pritaikytą laikui ir aplinkybėms, neprasilenkiant su diacezinio Vyskupo direktyvomis diacezijos pastoraciniu planu.
Koordinuoti įvairias parapijos pastoracinio veikimo formas.
Veiksmingai prisidėti, kad tinkamai parengtos programos įgyvendinimas būtų atliktas kruopščiai nustatytu būdu jau pačioje pradžioje ir su visų įsipareigojimu.
Dėmesingai ir objektyviai patikrinti gautus rezultatus ir, jei reikia, pateikti modifikacijas, pataisymus, priedus.

Parapijinės pastoracinės tarybos veikia daugiau kaip dvidešimt metų, tačiau ne visada norimas buvo jų rezultatas. Kai kuriose parapijose Tarybos funkcionavo labai įsipareigojančiai ir veiksmingai, kitose jos egzistavo formaliai ir nevystė žymios veiklos, dar kitose transformavosi į opozicines klebonui ar Vyskupui grupes, arba į ne visad pagirtiną spaudžiamąją jėgą, taip įnešant maišaties ir nemažų sunkumų. Vis dėlto, nemažai maišaties kilo kartais ir iš pačių klebonų, kurie neperžengdami ankstesnio „paveldėto“ mentaliteto, pasauliečius traktavo kaip grynai pasyvius subjektus, kaip absoliučiai subordinuotus Klerui.

Turint tai omenyje, 1985 m. pasirodžiusiame straipsnyje “Civiltà Cattolica“ skundėsi, jog deja netrūko kunigų, kurie atrodė prisirišę prie senos „klerikalinės“ sistemos, kuri išreiškė tam tikrą nepasitikėjimą pasauliečiais ir baiminimąsi esą jie „užgrobs“ jiems nesavas sritis, taip sutrukdydami pripažinti bažnytines galias slypinčias juose. Situacija pasunkėjo dėl to, kad „kai kuriuose pasauliečiuose trūko bendrystės dvasios; kiti buvo arogantiški; treti negebėjo dialoguoti, dėl ko arba reikėjo priimti jų pasiūlymus, arba jie atsisakydavo bendradarbiauti“.

Šiandien jau nutiesta daug kelių tarp pasauliečių ir klero, ir vietoj nepasitikėjimo ir prieštaros buvusios juose, nestokojama siekimo didesnės pagarbos ir draugystės, kaip to norėjo Bažnyčia Vatikano II Susirinkimo dvasioje.

Prigimtis ir funkcija

Pastoracinė Taryba įsteigta parapijose turi savą struktūrą ir tikslingumą, kurį būtina nušviesti, kad įsigilinti į jos prigimtį ir funkcijas. Tai sutrauksime į tokius ypatumus.

Pastoracinė Taryba yra vietinės bažnyčios, kuriai ji priklauso, bažnytinio pobūdžio organas, taip kaip diacezinė Taryba yra savas diacezijos organas; dėl savo teisinio įsteigimo, ji yra viešo pobūdžio.
Tai pastoracinis organas, nes pagrindinai toks yra jos tikslas ir veikimas, į kurį ji yra nukreipta ir kurį iš esmės vykdo Bažnyčiose.
Tai bendrystės ir dalyvavimo organas, tarnaujantis parapijai.
Tikrąja ta žodžio prasme yra pareigybė arba tarnystė vykdoma Bažnyčios vardu ir jos autoritetu vienoje iš svarbiausių tikinčiųjų bendruomenių, įsteigtų diaceziniame lygmenyje.
Nėra ir negali būti biurokratine pareigybe, net ir todėl, kad stokoja bet kokios administracinės kompetencijos: tai pastoracinio programavimo ir koordinavimo vadovaujantis organas, pajungtas įvairios parapijinės veiklos vystymui ir plėtojimui.
Tai pastovus, permanentinio pobūdžio organas, kuris savo pareigose trunka ribotą laiką, pagal statuto nuostatas, ir periodiškai atsinaujina pagal rotacinę sistemą (Kunigų Kongregacijos Aplinkraštis, 1973 sausio 5 d., Nr. 7,5).
Tai įvairialypis organas, susidedantis iš pasaulietinio Klero kunigų bei diakonų, pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų, ir ypač iš pasauliečių.
Nėra grynai rinkimų pobūdžio, nes jos nariai tampa tokiais tiek dėl teisės normų, tiek klebono paskyrimu, tiek galiausiai išrinkimu, kuris vyksta nustatytu būdu.
Turi tik patariamąją vertę, bet ne sprendžiamąją, kuri neįpareigoja klebono ar Vyskupo autoriteto: tai kan. 536, §2 formali nuostata, kurią aptarsime artimiausiame Nr. 8.
Pastoracinė Taryba nėra parapijos juridinio reprezentavimo organas, kas išimtinai priklauso klebonui drauge su parapijinių turtų administravimu pagal kan. 532 normą, bet yra parapijinės bendruomenės išraiška, nes ją sudarantys nariai, parapijos vardu vykdo funkcijas, kurios reliatyviai yra priskirtos pastoracinei tarybai, esančiai parapijoje[2].

Tarybos nariai ir reikalautinos savybės (kan. 536, §1)

Parapijinė pastoracinė Taryba yra parapijinės bendruomenės išraiška. Kaip buvo pažymėta, jos struktūra yra įvairialypė, ir pagal kanono normą ji apima:

Kleboną, kuris yra jos pirmininkas;
Visi tie, kurie savo pareigų galia dalyvauja parapijos sielovadoje: parapijiniai vikarai, diacezinaii kunigai ir diakonai, vienuoliai ir vienuolės (nariai pagal teisę);
Įvairūs bendruomenei priklausantys pasauliečiai.

Kodekse nėra kitų nurodymų: jie apibrėžiami statute (plg. kan. 536, §2). Pasauliečiai nariai, kurie sudaro daugumą, išrenkami pagal nustatytą būdą arba paskiriami klebono atsižvelgiant į narių pagal teisę nuomonę. Jų skaičius nurodomas statute.

Būtina sąlyga būti pastoracinės tarybos nariais yra ta, kad būtina būti pilnoje bendrystėje su katalikų Bažnyčia: tokia norma juridiškai įpareigoja pagal kan. 512, §1.

Narių skaičius: „Geriau, kad pastoracinės Tarybos narių skaičius nebūtų per didelis, taip, kad ji galėtų tinkamu būdu atsidėti savajam uždaviniui“ (Kunigų Kongregacijos Aplinkraštis, 1973 sausio 5 d., Nr. 7,4).

Pasauliečių narių pasirinkimas: turi būti tvarkingas ir įvairus, taip, kad būtų atstovaujama visa parapijinė bendruomenė, turint omenyje:

Skirtingus parapijos kvartalus ar zonas;
Socialines sąlygas;
Profesijas;
Asmenų vykdomas roles apaštalavime, tiek asmeniškai, tiek asocijuotai (plg. kan. 512,

Reikalautinos savybės: tarybos nariai turi būti parenkami rūpestingai, kad bet kokiu atžvilgiu teiktų garantiją. Turi išsiskirti:

Tvirtu tikėjimu;
Integraliu moralumu;
Išmintimi, platesne lotyniškojo termino prasme: proto blaivumu, patirtimi, kompetencija (prudentia) (plg. kan. 512, §3).

Kas liečia reliatyvų amžių, tai bendrai diaceziniai statutai reikalauja, kad rinktinas narys būtų sukakęs 18 metų.

Tarybos trukmė: pastoracinė Taryba nustatoma pagal statuto nuostatas apibrėžtam laikui (plg. kan. 513, §1). Vyskupai gali norėti, kad įpareigojimas truktų tris ar keturis, o gal ir penkis metus.

Kaip aiškina Kunigų Kongregacijos 1973 sausio 5 d. Aplinkraštis, ryšium su diacezijos pastoracine Taryba, „ su tikslu, kad būtų išvengta Tarybos sumažinimo jos totalume, yra naudinga, kad savo atsinaujinime būtų naudojamasi rotacine sistema, taip, kad pasibaigus nustatytam terminui, dalis nustotų įpareigojimo, o nauji nariai būtų paskiriami į jų vietas“ (Nr. 7,5).

Naudinga, kad narių kaitoje nusistovėtų, kad niekas negali būti išrinktas į Tarybą daugiau nei du vienas kitą sekančius kartus.

Pirmininko funkcijos (kan. 536, §1)

Pagal teisę pirmininkavimas pastoracinėje Taryboje priklauso klebonui, kuris yra parapijos „ganytojas“, ir kaip toks, yra ir turi būti tikras Tarybos animatorius ir jos vienybės centras. Parapijose, patikėtose „in solido“ pirmininkavimas priklauso „moderatoriui“, kuris kiekvieną iš jų juridiškai reprezentuoja (plg. kan. 543, §2,30).

Klebonas, pats negalėdamas asmeniškai vadovauti Tarybai, gali šią užduotį deleguoti vienam iš jos narių, kunigui ar pasauliečiui, žinoma, mieliau turėtų rinktis vieną iš parapijinių vikarų, kurie yra jo bendradarbiai. Klebonas vadovauja tarybos posėdžių diskusijoms, bet jei mano esant naudinga, ypač jei materija susijusi su išskirtiniu klausimu, pvz.: su katecheze, liturgija, ir t. t. šią pareigą gali patikėti tam tikram specialiam „moderatoriui“.

Klebono uždaviniai. Klebonui kaip pirmininkui priklauso:

Sušaukti pastoracinę tarybą
Nustatyti dienos tvarką, bendradarbiaujant su Pirmininkavimo pareigybe
Vadovauti susirinkimams arba paskirti delegatą
Skatinti visų narių dalyvavimą
Paskirstyti ir koordinuoti darbus, paliekant kiekvienam būtiną laisvę
Padaryti apibendrinimus, ypač kai yra susiję su sprendimais, kylančiais iš balsavimo
Galutiniu būdu aprobuoti tai, kas buvo kolegialiai nuspręsta, išskyrus tuos atvejus, kai tai nėra naudinga daryti atsiradus labai svarbiems motyvams, ir prižiūrėti, kad tai būtų įgyvendinta.

Vykdydamas savo pirmininkavimą klebonas turi būti labai išmintingas ir išlaikantis pusiausvyrą, išklausyti visus ir išvengti bet kokios centralizuotos ar autoritarinės laikysenos.

Klausimas. Klebonas pagal teisę vadovauja parapijinei pastoracinei tarybai ir ekonominei tarybai. Ar šių dviejų Tarybų sprendimuose jis turi teisę balsuoti ar privalo susilaikyti dėl savo užimamos padėties?

Kodeksas šiuo atžvilgiu nieko nesako. Vis dėlto, manome, kad jis turi susilaikyti, vien tam, kad būtų laisvesnis, kai kolegialus sprendimas nėra priimtinas. Įvairūs autoriai vadovaujasi negatyviu 1985 gegužės 14 d. Kanonų Teisės Kodekso interpretavimo Komisijos atsakymu:

D.: Kai nustatyta teisėje, jog priimdamas aktus Vyresnysis turi turėti kolegijos ar asmenų grupės pritarimą pagal kan. 127, §1 normą, ar minėtas Vyresnysis turi teisę balsuoti drauge su kitais, bent, kad galėtų nusverti balsų vienodumą.

R. Ne.

Statutas, Reglamentas, Komisijos, Sekretoriatas

Statutas ir Reglamentas. Tarybos funkcionavimo reglamentavimui reikalingas Statutas, kuris apima svarbiausias asociacijos ar organizacijos normas, bei Reglamentas, kuris disciplinuoja jos veikimą ir procesą.

Tam, kad palaikyti vienodas nuostatas visoje diacezijoje, kan. 536, §2 nustato, kad parapijinė pastoracinė Taryba būtų įsteigta pagal diacezinio Vyskupo patvirtintas nuostatas. Nedraudžiamas vidinis pridėtinis reglamentas, nustatytas klebono ar su jo pritarimu pačios Tarybos, bet būtų geriau, pateikti jį Vyskupo peržiūrai.

Kodekso peržiūrėjimo Plenarinės Komisijos Tėvas mons. Bernardini pasiūlė, kad diacezinio Vyskupo pateiktas statutas atsižvelgtų į Vyskupų Konferencijos nustatytas normas: „ut habeatur unitas in toto territorio Conferentiae“. Buvo atsakyta: „Animadvesio non recipitur, quia etiam in hac materija non viderur necessarius interventus legislativus Conferentiae. Provideant propria auctoritate singuli Episcopi dioecesani, servatis normis quae traduntur in iure universali“. (Relatio 1981, ad can. 476). Žinoma, Vyskupų Konferencija gali paruošti bendrą Statuto schemą, bet ji neįpareigoja diacezinių Vyskupų, kurie išsaugo pilną teisę autonomiškai nustatyti normas.

Komisijos. Parapijinei Tarybai patikėta medžiaga yra labai plati, nes apima visą parapijos pastoracinę veiklą, dėl to pagal poreikį būtina įsteigti įvairias Komisijas. Šios Komisijos bus arba permanentinės, arba laikinos. Tarp pagrindinių reikėtų įsteigti tas, kurios liestų evangelizaciją, liturgiją, katechezę, gailestingumo ir meilės darbus bei žmogiškąją plėtrą.

Kiekviena Komisija tegul turi vadovą ir sekretorių, o nariai tegul būna pasirenkami pagal jų kompetenciją ir specializavimąsi. Prie jų, jei reikalinga, tebūnie priskiriami „ekspertai“, kurie tačiau neturi teisės balsuoti.

Sekretoriatas. Generalinis Sekretorius turi užduotį suredaguoti protokolus, po kuriais jis pasirašys drauge su Pirmininku. Po tokiais aktais tegul apsirašo visi Patarėjai.

Sekretoriaus paskyrimas iš esmės priklauso klebonui, kuris jį išsirenka iš Tarybos narių arba net ne iš jos. Pramatant Sekretoriaus negalėjimą dalyvauti yra paskiriamas taipogi Vice – sekretorius.

Patariamasis balsas (kan. 536, §2)

Kaip jau buvo pažymėta – pagal kanoną, kuris patvirtina 1966 rugpjūčio 6 d. Paliaus VI M. P. „Ecclesiae Sancte“ įtrauktą nuostatą (I, Nr. 16, §2) – parapinė pastoracinė Taryba savo sprendimuose turi tik patariamąjį balsą, dėl to teisiškai neįpareigoja klebono, kuris gali šių sprendimų nepriimti ir veikti skirtingai.

Tokia norma, kuri įstatymiškai nesuteikia jokios „sprendimo“ galimybės, iki pat šiol susiduria su sunkumais iš nemažai tikinčiųjų pasauliečių pusės, kurie tai suvokia kaip bažnytinio autoriteto nepagrįstą pretekstą aktualioje formoje, kuris prieštarauja jų orumui ir sveikos demokratijos taisyklėms. Iš esmės kalbama – jie sako – apie klerikalizmo aktą, kuris nepripažįsta pasauliečiams priklausančio dalyvavimo ir bendradarbiavimo parapijinėje bendruomenėje. Būtina peržengti šią dualistinę Dievo tautos viziją, tradiciškai pasidalijusią tarp klero, kuris nusprendžia ir pasauliečių, kurie paklūsta ir apsiriboja patarimu.

Tokia išsakyta kritika įvairiems autoriams atrodo neteisinga, nes jie susirūpinę, kad kanonų normos nebuvo suprastos teisingai. Suvokiant problemos svarbą plačiau pateiksime prideramas pastabas.

Pauliaus VI ir Kodekso nuostatos yra teologiškai pagrįstos, nes liečia klebono autoritetą vykdant galias, kurios jam priklauso dėl sielų išganymo.
Klaidingai iškelta problema. „Daugelis mano, jog „sprendžiamasis“ ir „patariamasis“ kontekstas, kylantis iš grynai civilinių bendruomenių civilinės patirties gali būti taikomas išskirtinėms Bažnyčios struktūroms, tarp kurių galime paminėti parapijinę pastoracinę tarybą, tačiau taip nėra. Magisteriumo dokumentai, net jei dėl patogumo, naudojasi sprendimo ir patarimo terminais, primindami, jog pastoracinių Tarybų patarimas yra išskirtinai specifinis (Diocesi di Milano, „Direttorio per i Consigli pastorali parrocchiali, Nr. 5, 2-3).
Ganytojui būdingas vaidmuo. „Būtina, kad tikintieji turėtų omenyje, jog pastoracinėje Taryboje ganytojo, t. y. klebono, bei kitų tikinčiųjų pozicija ir vaidmuo yra hierarchiškai diferencijuoti, pagal Bažnyčios patvarkymą. Ganytojas turi vadovauti bendram ieškojimui, ir galiausiai atsakingai priimti tuos sprendimus, kurie, atsiklausus visų nuomonės, atrodo labiausiai naudingi tikslui, į kurį krypsta parapijinė bendruomenė. Tuomet suprantama, jog ganytojas, tam, kad galėtų atlikti šią funkciją, nebūtinai turi būti saistomas kolegijos nuomonių ir turi turėti galimybę visiškai laisvai ir atsakingai reikštis. Iš kitos pusės, ganytojai turi prisiminti, jog turi turėti rimtas priežastis, dėl kurių galėtų neaprobuoti kolegialiai pareikštos nuomonės, ir ypač kai, išskiriant tik būtinus ir neatidėliotinus atvejus, yra visad įmanoma ir naudinga pateikti svarstymui klausimą, pramatant bendrą labiau brandesnį sutarimą“ (Nr. 5,5).
Grynai patariamoji funkcija. „Ties šiuo momentu kyla problema sutaikinti sprendimo galimumą su parapijinės pastoracinės Tarybos gryna patariamąja funkcija, pristatyta naujajame kanonų Teisės Kodekse. Be abejo „patariamasis“ prieštarauja „sprendžiamajam“; bet abu šie terminai yra „civilinio“ pobūdžio ir atrodo visai netinkami nusakyti bažnytinės institucijos prasmei ir funkcijai. Vietoj to, kad pateikti šių dviejų terminų priešpastatymą,labiau tiktų atrasti priežastis, kurios paskatino pirmiausia Motu proprio „Ecclesiae Santae“ o po to ir naująjį Kodeksą kalbėti apie „tik apie parapijinės pastoracinės Tarybos patariamąjį balsą“. Tai, ko buvo norima išvengti, iš vienos pusės, klaidingos sampratos, jog tinkamiausias sprendimas bažnytinėje srityje kyla skaičių ar demokratinių daugumų pagrindu, iš kitos pusės, kad ordinuotas tarnautojas būtų matomas, tik kaip vienas iš daugelio, be specifinės galios, kylančios iš šventimų sakramento. Jei ši interpretacija yra tinkamai suprasta, tuomet reikia pripažinti, jog su parapijinės pastoracinės Tarybos tik „patariamuoju balsu“ norima išvengti tik tam tikros „sprendžiamosios galios“, o ne parapijinės pastoracinės Tarybos galimybės per tikėjimo nušviestą teisingą dialogą pasiekti bendrus sprendimus, liečiančius visos bendruomenės tvarkymą“ (Diocesi di Brescia, „Contributi per il Consiglio pastorale parrocchiale“, p. 10).
Nei klerikalinis autoritarizmas, nei antibažnytinis demokratizmas. Kleras ir pasauliečiai neturi atsistoti į priešpriešą ar keršyti vienas kitam. Autoritetas ir ordinuota tarnystė, iš vienos pusės, negali pasireikšti klerikalizmu ir autoritarizmu, iš kitos pusės, dalyvavimas ir bendradarbiavimas negali transformuotis į atsikeršijimo ir demokratizmo maištingą dvasią. Bažnytinės bendrystės kriterijus, siekimas vis didesnio supratimo, taip, kaip daroma šeimoje, turi visad žadinti įsipareigojimą parapijinėje pastoracinėje Taryboje. Vis dėlto, nereikia maišyti atitikimo su niveliuotu uniformizmu, kuris rizikuoja užgesinti bet kokį Šventosios Dvasios nenuspėjamą įkvėpimą“ (Diocesi di Brescia, „Direttoeio dei Consigli parrocchiali“, p. 17-18, Nr. 5).
Parapijinės pastoracinės Tarybos kompetencija. „išplaukios iš jos prigimties ir funkcijos, uri yra klebono vadovaujamas organas, skirtas plėtoti parapijos pastoracinę veiklą. Yra bažnytinio, bet ne civilinio pobūdžio organas, dėl ko yra pajungtas hierarchinei bendrystei, ir kaip toks, negali turėti daugiau nei patariamąjį balsą. Pastoracinei tarybai pripažindamas tik patariamąjį balsą, įstatymų leidėjas siekia patvirtinti klebono, kaip parapijos savo ganytojo, pareigos, o netiesiogiai ir Vyskupo, kuriam klebonas pavaldus, autoriteto svarbą. Šio autoriteto ir šios pridėtinės tarnystės sprendžiamasis balsas būtų žalingas, nes negatyviai paveiktų pačią klebono savos pareigos prigimtį... parapijinės pastoracinės Tarybas patariamasis pobūdis išplaukia iš parapijos kaip juridinio, o ne kolegialaus asmens prigimties“ (J. Cl. Pèrisset, „La Paroisse°, Paris, p. 172).
Neįmanomas galimas pakeitimas. „Nei klebonas, nei Tarybos nariai negali pakeisti kolegijos patariamosios prigimties, nes parapijinė bendruomenė nėra tam tikros institucijos demokratinė išraiška... Skirtingas patvarkymas išprovokuotų diktatūrą arba anarchiją“ (p. 170).

Tai yra, ką pažymėjo Kodekso konsultacinis Organas ir 1980 balandžio 19 d. paskelbė posėdyje vienas iš konsultorių: „Kad išvengti teisės pažeidimo ir sumaišties, būtina pažymėti, jog tik klebonas yra atsakingasis už parapiją“ (Communicationes, a. 1981, p. 149, can. 351).

Pastabos ir paaiškinimai, kurias plačiai perteikėme iš Milano ir Brešos vyskupijų bei iš žymaus parapijinės teisės autoriaus, be abejonės susiję su aptariamu atveju, tačiau ne visus patenkina. Kai kurie galvoja:

Tiesa, jog iš tikro reliatyvūs sprendimai parapijos pastoracijai priimami dalyvaujant Tarybos nariams, bet juridiškai klebonas, vadovaudamasis savo kaip „ganytojo“ pareigomis, turi teisę, jei mano esant naudinga, nepriimti tų sprendimų, todėl atrodo keista, kad ši jo absoliuti galia nėra nė kiek ribojama ar draudžiama, ir kad vieno valia ar pasirinkimas pranoksta kolegialiai pareikštą valią ar nuomonę. Nesutarimo tarp Tarybos ir klebono atveju, Tarybai nelieka nieko kito daryti, kaip tik kreiptis į diacezinį Vyskupą, kuriam yra pavaldūs tiek vienas, tiek kitas.
Kan. 127, §2 ragina Vyresnįjį, kad bendrai priimtos nuomonės atveju, jis be rimtos priežasties neatmestų asmenų nuomonės, su kuriais buvo tartasi, ypač jei ši yra „vieninga“. Tekstas yra reikšmingas, nes iškeltoje hipotezėje, įstatymo leidėjas aiškiai ragina, kas Vyresnysis iš esmės priimtų patarimą, kuris jam buvo duotas. Šiuo atžvilgiu labai aiškiai pasisako G. Baldanza II – me tome „Ius Populi Dei“, išleistame Grigaliaus universiteto P. Raimondo Bidagor garbei: „Būtina vengti įtampos tarp bendruomenės ir klebono. Iš vienos pusės būtų nesuvokiama, kad klebonas priimtų svarbius sprendimus, žinodamas, jog parapijinė Taryba tam prieštarauja“. Tačiau prideda: „Iš kitos pusės, lygai būtų nesuvokiama, jog parapijinė Taryba veiktų prieš klebono, kuris vadovauja bendruomenei, valią. Turėkime omenyje, kuo labiau tarp klebono ir bendruomenės ryšys taps artimesnis, šeimyniškesnis, gaivinamas meilės, tuo labiau sumažės parapinės Tarybos kaip konsultacinio organo sampratos problema“ (p. 195).
Be abejo, patariamojo ir sprendžiamojo balso kontekstas, pateiktas Kanonų Teisėje daugybę aspektų skiriasi nuo to konteksto, kuris aptinkamas civilinėje teisėje: pvz.: Kanonai 339, §1 ir 341 kalba apie skirtingą Romos Pontifiko ir Vyskupų poziciją Ekumeninio Susirinkimo, sprendimuose, nes jame Vyskupai yra pajungti Popiežiaus aukščiausiam hierarchiniam autoritetui, nes nėra „aequalis iuris“.

Dviejų skirtingų balsų efektas yra aiškiai apibrėžtas Kodekse:

Kan. 127, §2: „§ 2. Kai teisės nustatyta, kad Vyresnysis akto atlikimui privalo gauti atskirų asmenų pritarimą ar patarimą:

Vyresniojo atliktas aktas negalioja, jei jam reikalingas pritarimas, bet nebuvo prašyta tų asmenų pritarimo arba buvo veikiama prieš jų visų ar bent vieno asmens sprendimą;
Jei reikalaujama patarimo, Vyresniojo, neišklausiusio minėtų asmenų, atliktas aktas negalioja; taipogi Vyresnysis, nors ir neturi jokios pareigos laikytis jų nuomonės, kad ir vieningos, vis tiktai, be, jo paties sprendimu, svarbios priežasties, te neatsitraukia nuo jų nuomonės, ypač jei ši buvo vieninga“.
Reliatyviai apie diacezinį Vyskupą, galvą ir ganytoją vietinės Bažnyčios, kuri jo valdžiai patikėta, kanonai 1277 ir 1292, §§ 1ir 4, pažymi, kad jis, kai kuriems administraciniams aktams, gautų paprastą Tarybos nuomonę (consilium) ar pritarimą (consensus), tuo tarpu kitiems vadovavimo aktams iš Konsultorių Kolegijos pusės nepramatoma jokio pritarimo (plg. kan. 492). Pagal kan. 500, §2 normą kunigų Tarybos funkcija iš yra tik patariamojo pobūdžio: Vyskupui reikalinga turėti Tarybos „pritarimą“ tik teisėje aiškiai įvardytais atvejais, bet tai tik yra pramatyta galimai ateičiai, nes dabartinis įstatymas nepramato tokių atvejų.

Jei šios normos – pastebima – numato galimą patariamąją ar sprendžiamąją funkciją diaceziniui Vyskupui, tai kodėl nors ir ribotai to nenumato klebonui? Ir kodėl Kodeksas ekonominiams aktams nustato skirtingas normatyvas nei aniems pastoracinio pobūdžio aktams, tarsi ekonominis administravimas jaustų poreikį iš Bažnyčios pusės didesnės teisinės globos?

Patariamoji funkcija, griežta forma nustatyta dėl išminties kriterijaus – „kad išvengti teisės pažeidimo ir sumaišties“ (Communicationes, a. 1981, Nr. 149, kan. 351). – gali sukelti tam tikro nepasitikėjimo pastoracine Taryba, sudaryta taipogi iš kunigų, diakonų ir vienuolių, įspūdį, dėl ko galbūt būtų naudinga tam tikra prasme šią formą sušvelninti, ko labiausiai pageidautų pasauliečiai.

Tarybos pastoracinė ir bažnytinė svarba ir jos įsteigimas

Teisingai suvokta ir įgyvendinta parapijinė Taryba yra labai didelės bažnytinės svarbos veiksmingas įrankis, nes žadina klebono su savo tikinčiaisiais bei šių su savo ganytoju „bendrystę“ ir konkrečiai realizuoja parapijinės bendruomenės „dalyvavimą“ Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Būten šie yra jos konkretūs teologiniai pagrindai, kurie reikalauja visų Tarybos narių: klebono, kunigų, vienuolių ir pasauliečių konkretaus veikimo.

Pagal prieš Susirinkimą buvusį mentalitetą pasauliečiai bendrai buvo palikti nuošalyje, taipogi buvo nekreipiamas dėmesys į sakramentinius saitus, inkorporavusius juos į Bažnyčią. Būtina, kad klebonas ir jo vikarai pripažintų jų bažnytines teises, jos priimtų ir paprašytų jų pagalbos, įsiklausytų į jų patirtis ir patarimus. Parapijinis organas, kuris labiausiai apima tikinčiuosius pasauliečius, išsiskiriančius pilnu krikščionišku gyvenimu, kompetencija ir autoritetu, formuoja tikrą darbo bendruomenę dėl savo bendraatskomybės, subsidiarumo ir įsipareigojimo, ir dėl apaštalavimo darbo, vykdomo Bažnyčios naudai.

Jos įsteigimas iš esmės priklauso klebonui. Pagal kan 536, §1, diaceziniam Vyskupui šiuo atžvilgiu priklauso tik nusprendimas dėl jos įsteigimo naudingumo. Bet, akivaizdu, jei mano esant naudinga, jis gali rezervuoti sau patį įsteigimo aktą. Vyskupo kompetencijoje yra parapijinės pastoracinės Tarybos galimas įsteigimas kaip juridinis vienetas.

Prieš įsteigdamas pastoracinę tarybą, akivaizdu, kad klebonas tinkamai informuos Vyskupą, pristatydamas jam būtinas žinias ir elementus. Labiau tiktų raštiškas pranešimas.

[1] Kai kurie apgailestauja, kad pastoracinė Taryba nebuvo paskelbta privaloma, nes žvelgiant teologiškai, Krikšto ir Sutvirtinimo galia esame visi įpareigoti teikti savo pagalbą, parapijos, kuriai priklausome naudai. Bet toks teologinio pobūdžio įpareigojimas iš esmės yra tik asmeninis, tad negali būti uždėtas bendruomeniškai, be mūsų laisvo pritarimo. Be to, bendruomeninis veikimas reikalauja išankstinio istorinio ir su vietos sąlygomis susijusio situacijos išsiaiškinimo, kas priklauso diaceziniam Vyskupui. Kiti norėjo platesnių ir detalesnių kanonų apie pastoracines tarybas, bet vadovaujantis subsidiarumo principu buvo norėta suteikti daugiau erdvės dalinei teisei, tai yra Vyskupams, kurie tiesiogiai pažįsta diaceziją ir parapijas. Be to, parapijinėms pastoracinėms Taryboms galima taikyti dalį kanonų, skirtų diacezinėms pastoracinėms Taryboms.

[2] Plg. Kunigų Kongregacijos aplinkraštis „De Consiliis pastoralibus“, 1973 sausio 25 d, Nr. 7,1: Enchir. Vat., vol. 4, Nr. 1910.

Vertimas iš knygos "Il manuale del parroco. Commento giuridico-pastorale". Luigi Chiappetta.
Vertė kan. Viktoras Ačas