2016-12-20

BELAUKIANT DIEVO ŽODŽIO ĮSIKŪNIJIMO ŠVENTĖS

Pradėjome ketvirtąją advento savaitę, įpusėjome didžiojo laukimo metą. Adventas – Dievo žodžio išsipildymo, istorijos viršūnės laukimas, skirtas tam, kad atpažintume, naujai išgyventume Dievo veikimą, kad Juo pasitikėtume, jaustume, jog Jis yra su mumis. Šiems tikslams buvo skirtos ir advento rekolekcijos, vykusios Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijoje gruodžio 17-18 d. d. Pajausti nepaprastą šio laiko nuotaiką parapijiečiams padėjo ir nepaprastas svečias – rekolekcijoms vadovavęs brolis pranciškonas, kun. Julius Sasnauskas, visiems gerai žinomas kaip katalikų radijo ,,Mažoji studija” vadovas.

Kun. J. Sasnauskui (g. 1959) teko patirti nemažų gyvenimo išbandymų. Dar besimokydamas Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje, jis bendravo su to meto disidentais V. Petkum, A. Terlecku. 1976 m. už dalyvavimą pagerbiant 1920 m. žuvusius Lietuvos karius Rasų kapinėse Vėlinių metu buvo suimtas, sumuštas. Jis - vienas iš Lietuvos Laisvės Lygos kūrėjų, aktyvus jos dalyvis, 1979 m. pasirašęs ,, 45 pabaltijiečių memorandumą”, 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius. 1979 m. buvo suimtas, nuteistas laisvės atėmimo ir 5 metų tremties bausme. Bausmę atliko KGB kalėjime Vilniuje, vėliau – Tomsko srityje. 1986 m. paleistas iš tremties, 1987 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1992 m. įšventintas į kunigus, 1996 m. davė vienuolio pranciškono įžadus. 2012 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle ,,Už meilę Vilniui ir vilniečiams”. Kun. J. Sasnauskas – ir keleto knygų autorius: ,, Dar kartą – Žmogaus sūnus, sakymai ir postilės”, ,,Jei esame čia”, ,, Bernardinų dienoraštis”, ,,Malonės akrobatika”, ,, Pagaunama ir nepagaunama”, ,,Iš skverelių ir kaimelių teologijos” ( išversta į rusų kalbą), ,, Kaip buvo pradžioje. Biblinės interpretacijos”. Pastaroji – Senojo Testamentų tekstų analizė, nemoralizuojant, gyvai, suprantamai įrodinėjant, kad ST – ir žydų poezija, ir mums mažai pažįstamos kultūros klodai, ir istorijos pamokos.

Štai su tokiu nepaprastu žmogum, mūsų klebono kan. D. Gatauto dėka, turėjo progos pabendrauti varniškiai. Pirmiausia Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, kur vyko regiono moksleivių ateitininkų rekolekcijos. Jų metu ne tik iš širdies melstasi,  nuoširdžiai kalbėtasi, bet, seseriai vienuolei vadovaujant, jaunimas mokėsi kepti kalėdaičius. Vakare senojoje Žemaičių katedroje, po Šv. Sakramento adoracijos ir išpažinčių, Šv. Mišias laikė kun. J. Sasnauskas, po jų seniūnijos salėje vyko jo susitikimas su varniškiais. Daug kas buvo aptarta tą vakarą. Kunigas Julius, pabrėžęs, kad adventas – neišsemiama tema, paragino melstis už popiežių Pranciškų, minintį savo 80 -metį ir taip besistengiantį, kad Bažnyčia būtų atvira pasauliui. Kalėdos, sakė jis, ypač brangi šventė, artima kiekvienam iš mūsų, nes susijusi su gimimu, su šeima, labiau išgyvenama, visus prakalbinanti, net tuos, kurie jaučiasi kiek atitolę nuo tikėjimo. Gražus šiuo metu vykstantis atminties, giminės istorijos įjungimas, pasididžiavimas protėviais. Reikėtų atidžiau apsižvalgyti aplink – ar nėra šalia vienišų, liūdinčių, gal reikėtų ir juos pasikviesti prie Kūčių stalo. Kunigas Julius prisiminė:  buvo suimtas gruodžio mėnesį, nespėjęs išsiųsti kalėdinių sveikinimų draugams ir artimiesiems. Kameroje Kūčių vakarą, įsižiebęs degtuką, žiūrėjo į jo liepsnelę – ji jam atstojo Kūčių žvakelės šviesą… Minėjo kalėjime, tremtyje sutiktus stiprios dvasios žmones, net beviltiškose sąlygose išsaugojusius tikėjimo šviesą, nepraradusius Kalėdų nešamos vilties. Daug gražių žodžių kun. Julius pasakė apie žemaičius: Varnių kunigų seminarijos pastatas – vienintelis išlikęs iš visų senųjų Lietuvos seminarijų; neišmatuojami vyskupo Motiejaus Valančiaus nuopelnai Lietuvos kultūrai; net lenkų kunigas, minint krikščionybės jubiliejų, pripažino, kad žemaičiai geriausiai išsaugojo krikščioniškas tradicijas. Labai šiltai kunigas prisiminė tikrų žemaičių - a. a. Elenos Nijolės ir Konstantino Bukelių šeimą ( už jų vėles buvo meldžiamasi Šv. Mišių metu). Profesorę E. N. Bukelienę Universiteto studentai vadino lietuvių literatūros mama – ji net sumuštinių atnešdavusi į auditoriją, o kokį namų teatrą jie buvo suorganizavę savo sodyboje prie Trakų! Po žmonos mirties Konstantinas dar kviesdavosi ten bičiulius, stengėsi išsaugoti tą bendravimo šilumą. Kaip derinasi tai su Kalėdų nuotaika, su bendravimo skleidžiama šviesa! Gražiai minėjo kunigas Julius ir šiuolaikinį jaunimą – jis labai imlus, nors dirbant su juo reikia begalinės kantrybės ir pasiaukojimo. Kaip pavyzdį čia minėjo vyskupą J. Kaunecką, kuris, dirbdamas vikaru, pastoracijai išleisdavęs visas savo pajamas. ,, Žavėtis reikia ir močiute, kuri suvargusi, serganti, vieniša, bet išlaiko savo tikėjimą,” – sakė kunigas su jam būdinga atjauta. Varniuose jam jau tekę ne kartą būti, taip pat ir šventinant P. Repšio sukurtą katedros didžiojo altoriaus bareljefą - su dailininku jam teko bendrauti ir jį kuriant. Minėjo ir didelį įspūdį palikusią žydų rašytojo knygą ,,Hešelio karalystė”, kurios autorius, Varnių rabino anūkas, vaizduoja kelionę į Varnius, ieškant savo  protėvių pėdsakų Žemaičių žemėje.

Ir sekmadienį kunigas Julius klausėsi varniškių išpažinčių, dėdamasis į savo širdį ir jų vargus, ir lūkesčius, sakė pamokslus, stengdamasis, kad mes nuoširdžiai išgyventume džiugią Šv.  Kalėdų žinią. Kad būtume su Dievu prie Kūčių stalo ir Kalėdų šventėje, ir kiekvieną dieną, nes Jis ateina būti su mumis.                                     

V. Vengrienė